Kino Autopsija #3

Ramūno Rudoko "Pasmerkti. Kauno romanas"

Pasirodo pas mus į morgą ne tik komedijas veža. Kai visi vasarą ilsisi, aš darbuojuosi iš peties, pjaustinėdama ir preparuodama naujus kinematografinius palaikus. Šiandien ant patalogoanatomo stalo ilsisi Lietuvos vyriausio seniuko, visų mylimo kipariso ir meluojančio prasčiau už moteris Ramūno Rudoko režisuotas “Pasmerkti. Kauno romanas”. Pjaunam ir žiūrim, kas ten po šonkauliais slepiasi.

“Pasmerkti. Kauno romanas”

Režisierius: Ramūnas Rudokas
Premjeros data: 2019-02-22
Filmo pajamos: 508 889 €
Žiūrovų skaičius kino teatruose: 88 763
Filmo žanras: Kriminalinė drama
Aktoriai: Šarūnas Datenis, Simonas Storpirštis, Artūras Murauskas, Robertas Lenartavičius, Ramūnas Rudokas, Agnė Šataitė, Albinas Kėleris, Tomas Kizelis, Justina Nemanytė ir kt.
Žiniasklaidoje rastos recenzijos: 3
Geriausia filmo citata: “Jūs visi vienodi, kaip tas nevirtas kiaušinis. Iš viršaus toks trapus plonas lukštas, o viduje arba skysti, arba minkšti. Tarp kitko, tą lukštą labai lengva pramušt.”

Nuotrauka iš portalo tv3.lt

Siužetas: Paaugliai atkeršydami piktybiškam kaimynui sėda į kalėjimą, o išėję patampa narkotikus platinančia gauja kuri bando užvaldyti Kauną.
Istorija ganėtinai paprasta - veikėjai yra nubaudžiami, bando įrodyti savo vertę, su sėkmės banga iškyla ir galiausiai skaudžiai trenkiasi į žemę. Tačiau filmo metu neapleidžia jausmas, jog nors ir siužetas greitai vystosi kažkaip vis tiek niekas nevyksta. Jau pirmomis minutėmis gauname tokį trumpą reziumė, kad veikėjai buvo geri vaikai, augino balandžius (originalu, bet sunkiai tikėtina), bet vat piktam kaimynui tai nepatiko ir jis tuos paukščius nužudė. Kad kaimynui atkeršyti vaikai pro buto duris jam įmetė Molotovo kokteilį (greitai čia viskas eskalavosi). Gaisre žuvo ir jis, ir gretimame bute esantys vaikai. Jeigu manot, kad čia jau yra biški nesąmonė, tai patikėkit čia dar tik pirmos 5 filmo minutės.
Prie jokio įvykio režisierius neužsibūna. Atėjo, pavogė, niekas nesipriešino, visus iššaudė ir žiūrėk, jau mūsų veikėjai yra stipriausia Kauno gauja. Jokio atoveiksmio ar sunkumų. Reikia pavogti krovinį iš Vilniaus gaujos? Be problemų. Kažkokiam tamsiam sandėly mūsų herojai pasišaipė, apsišaudė ir vilniečiai viską metę pabėgo, net nebandydami atkeršyti. Kažkodėl savo kelyje į turtus, Giedrius (Šarūnas Datenis) ir Ernestas (Simonas Storpirštis) šokio žingsneliu juda į priekį ir negauna jokio pasipriešinimo iš aplinkos. Net ir nušovę tris mafijos vadeivas (kas Lietuvoje turbūt būtų šimtmečio kriminalas), Giedrius per minutę savo buvusią/esamą/būsimą mylimąją (migloti tie jų santykiai) išmeta iš jos sugyventinio, “Maušo”, namų ir pats ten apsigyvena (norėčiau paburbuliuot apie kvailas mafizojų pravardes, bet realybėj turim “Šūdmaišį”, tai skundą atsiimu). Nes nėra nei šeimos, nei vaikų, nei kažkokio palikimo. Prašalaitis atėjo, atsisėdo ir valio, turto nebėr. Tokios situacijos kartojasi viso filmo metu. Įvykiai vyksta tarsi vakuume, kur Ernesto bei Giedriaus poelgiai neturi įtakos juos supančiam pasauliui. Ar sąlyčio su realybėj vykstančiais procesais. Tai puikiai atsispindi Ernestui atėjus pavakarieniauti pas savo merginos tėvus (smagus faktas: mergina yra visiškai klišinė pelenė dirbanti gyvūnų prieglaudoj). Jie neturėjo žalio supratimo, kas jis. Tiesiog rami vakarienė su biču kuris iššaudė pusę Kauno. Matyt jie, kaip Naglis Bierancas, darėsi medijų detoksą, kad nematyti blogų naujienų.

Personažai: Kūrėjai nepasididžiavo mums pristatyti, jog tai - tikrai istorija, tik veikėjų vardai pakeisti. Tačiau skaitant 15min interviu su Lietuvos kriminalinių istorijų kolekcionierum Dailiumi Dargiu, išaiškėjo, jog panašaus likimo žmonės egzistavo, tačiau daug kas pritempta ir pagrąžinta. Tai kam iš viso pridėti tokį teiginį, kad istorija tikra, jeigu veikėjai - kompiliacija, o ne konkretūs asmenys? Nebent marketingui pasitarnavo. Patys veikėjai labai paviršutiniški, nerodantys jokio augimo ar sąmoningumo. Aptarkime pagrindinius: Giedrių (Šarūnas Datenis), Ernestą (Simonas Storpirštis) ir Dovilę (Agnė Šataitė). Giedrius - kalėjime sėdėjęs jaunuolis, kuris perėmė visas blogiausias šios įstaigos suteikiamas savybes. Jis - mūsų filmo Henrikas Daktaras ar Borisas Dekanidzė. Tik su klumpės intelektu. Rėkia, maivosi sprandą atkišęs į priekį arba stovi galvą nunarinęs. Suprask, jis čia liūdnas. Ernestas - jautresnis ir sąmoningesnis, tas kuris nori atsitraukti nuo nusikalstamo pasaulio suprasdamas pasekmes, bet draugų įkalbėtas (paminėsiu, jog gana lengvai) vis grįžta. Nes juk galioja nerašytos draugystės taisyklės.
Dovilė - paprastas personažas, su potencialu būti išvystytu į tikrai įdomią heroję. Jos prototipas turėtų būti visos kadaise žurnaluose matytos gražuolės ištekėjusios už kalinčių grupuočių vadeivų. Ji vadovaujasi paprasta taisykle, kad ji yra ten, kur pinigai. Jeigu jos dėmesio objektas nebetenka pinigų - ačiū, kitas. Bent jau čia turim aiškią motyvaciją, tad ir už tiek dėkojam.
Filme personažų turime ir daugiau, tačiau jie apriboti viena savybe, kaip pavyzdžiui veganas, kukli mergina ar tiesiog Rudokas.

Vaidyba: kraupi. Dievaž, siaubinga. Absoliučiai nieko teigiamo neatrandu, ką galėčiau pasakyti apie ekrane matomus aktorius. Ir net ir nenoriu nieko sakyt. Nes yra tekę matyti tiek Storpirštį, tiek Šataitę vaidinančius įtikinamai ir su užsidegimu. O čia - perspausta, nuobodu ir beprasmiška. Ir labai gaila, nes tikiu jog su geresniu scenarijum ir stipresniu režisierium tie patys aktoriai galėtų tokio pačio siužeto filmą paversti įdomiausiu lietuvišku kriminaliniu trileriu.
Be abejo, situacijos negelbėjo ir apverktini dialogai, kur net sunku suprasti, kas su jais ne taip. Jie tiesiog neskamba kaip pokalbis tarp žmonių.

Dialogai: Tai šio filmo “vinis”. Žiūrint filmus stengiuosi žymėtis įsimintiniausius momentus, įvykius ar mintis. Tai čia buvo citata po citatos “įstabaus” dialogo. Kadangi tai aprašyti pačiai yra sunku, aš jums tiesiog paliksiu kelias savo mėgstamiausias:

Dovilė (Agnė Šataitė) atsako Giedriui (Šarūnas Datenis): “Man atrodo kad tu dar žadėjai nebemyžti į kelnes.”

Dovilės bei bankininko Balio dialogas:
Balys: Aš tau noriu kai ką pasakyti.
Dovilė: Taip, prašau.
Balys: Niekada neesu to sakęs.
Dovilė: Taip, Balį.
Balys: Pasakysiu tau trumpai, tris žodžius.
Dovilė: Sakyk, prašau.
Balys: Čiulpk tu by…bliją.

Ramūno Rudoko vaidinamas komisaras tardo Ernestą (Simoną Storpirštį): “Jūs visi vienodi, kaip tas nevirtas kiaušinis. Iš viršaus toks trapus plonas lukštas, o viduje arba skysti, arba minkšti. Tarp kitko, tą lukštą labai lengva pramušt.”

Autopsijos išvada: susidaro įspūdis, jog šis egzempliorius taip niekada pulso ir neturėjo. Mirties priežastis - kraupūs dialogai, krypties neturintys aktoriai ir silpnas bandymas režisuot.
Mane jau nuoširdžiai gąsdina, ką pamatysiu antroje serijos dalyje, “Pasmerkti: Pajūrio Džiazas”. Norėčiau tikėti, kad su patirtim pagerės ir produkcija. Manau gresia dar vienas gyvybės niekada neturėjęs “nabažnikas”.