"Rammstein" Vilniaus Vingio Parke

arba pažiūrim koncertą per telefoną

Laukiau ir sulaukiau. Paskutinį kartą vokiečių sunkiosios muzikos pionieriai Lietuvos žemelėje lankėsi 2012-aisiais metais “Made in Germany 1995–2011” turo metu, Kaune esančioje Žalgirio arenoje. Ir štai, pagaliau, gegužės 22-ąją dieną, 2023-aisiais, Vilniaus Vingio Parke šaudė fejerverkai, rūko dūmai, kaitino liepsnos ir trankiai skambėjo “Rammstein” hitai.

Pradėsiu nuo fakto, jog “Rammstein” yra viena iš mano mėgiamiausių grupių. Kažkur apie 2013-2014-aisiais metais, dar minant universiteto auditorijų slenksčius, tai buvo vienintėlė grupė kurios klausiau. Buvau mačius visus koncertinius įrašus, dokumentikas bei interviu, labai stengiausi išmokti vokiškus dainų tekstus. Svarsčiau net ir tatuiruotę pasidaryti, kuri įamžintų šį mano susižavėjimą. Tad, nenustebsit išgirdę, jog koncerto laukiau kaip niekas kitas. Net atostogas darbe pasiėmiau, kad galėčiau netrukdoma atsirasti Vingio parke. Iki koncerto dienos nuodugniai sekiau naujienas: koks bus atliekamų dainų sąrašas, kokią grupė atsiveš atributiką, kaip atrodo repeticijos.

Gerai, pasigyriau, kad smegenyse esu prikaupus nemažai nereikalingos informacijos. Dabar pasikalbam apie koncertą ir viską kas iki jo atvedė.

Atvykom į Vingio parką šiek tiek prieš 17:00, kai oficialiai turėjo atsidaryti vartai į teritoriją. Ir mus jau pasitiko milžiniška eilė. Dievaž, tokioje minioje per savo amželį stovėti dar neteko. Nors žmonės pradžioje judėjo gana vangiai, tačiau ritmas buvo pagautas ir pradėjom neskubiai, bet visgi eiti į priekį link patikros punktų.

Asm. archyvo nuotr.

Linksmybės prasidėjo jau pasiekus bilietų ir kuprinių patikrą. Mano kompanionai pasuko įprasta eile, o aš - į fanų bilietus turinčią. Skiriu šmaikštumo balų už zonos skirtos fanams ir esančios priešais pat sceną užvadinimą “FeuerZone” (liet. Ugnies zona). Tebūnie jau nesiskųsiu, kad įprasta eilė judėjo greičiau ir draugams teko manęs laukti. Labiausiai nustebino pati patikra. Lankytojams prie vartų buvo liepta nusisegti dekoratyvines grandines prikabintas prie rūbų. Na, ok, sakykim saugumo sumetimai. Tačiau atimti lūpų vazelinus ir kitokią kosmetiką jau biški peržengia ribas. Be abejo, nenumirsiu aš be to savo lūpų aliejaus, bet vistiek buvo gaila išmesti gerą daiktą vardan velniai žino ko. Krūvose prie atitvarų atsidūrė ir sukamas tabakas. Keista tik, kad vazelinai tai jau blogis, bet va elektroninės cigaretės tai nulis problemų.

Gerai, naują vazeliną jau užsisakiau. Judam toliau. Į koncerto teritoriją patekom ganėtinai greitai, netikėtų spūsčių pajusti neteko. Priėjom grupės atributikos stendą, nes aš žinojau, jog būtinai bent jau maikutę pirksiu. Ir čia radom tikrai solidžią eilę. Joje prastovėjom beveik dvi valandas. Atributikos stendai buvo iš viso trys: vienas einant nuo M. K. Čiurlionio gatvės (dar net nepriėjus bilietų patikros) ir du Vingio parko estrados teritorijoje. Sorry, kad pasirodysiu kaip bambeklė, bet nu biški per mažai buvo tų stendų. Nuoširdžiai neplanavau visą laiką iki koncerto pradžios stovėti eilėje. Bet atsiranda manojoje širdelėje užsispyrimo. Nuryjus išdidumą ir gurkšnį labai saldaus sidro, likau stovėti bemaž kilometrinėje žmonių grandinėje.

Eilėje bestovint apturėjom ir kiek nemalonų incidentą. Šiaip “Rammstein” gerbėjai didžiąją dalimi yra max kultūringi ir malonūs. Eilėje laukiant progos įsigyti turo marškinėlius nuotaikingai pasišnekučiavom su vokiečių pora, kurie per kelias dienas Lietuvoje jau spėjo aplankyti ne tik Vilnių, bet taip pat Kauną ir Klaipėdą.

Tačiau, ne visi svečiai mūsų gimtinėje buvo tokie draugiški. Kiek vyresnio amžiaus moteriškaitė pasidabinusi sportine/laisvalaikio apranga mistiškai atsidūrė eilėje prie mūsų. Kažkaip nepasivarginom pasisakyti, tačiau neilgai trukus supratom, kad dama jau stovi priešais mus, o prie jos jungiasi ir brandi chebrytė. Tarpusavyje pasišnekėjus, kad nelabai čia mandagus elgesys taip užlįsti, viena iš naujai prisijungusių draugių man rusiškai pareiškė, jog jie prieš mus stoti neplanuoja. Šį pareiškimą nusprendžiau praignoruoti. Eilei judant nusprendėm su drauge grįžti į savo pradines pozicijas ir atsistoti prieš gėdos stokojančią tetą. O ji visiškai nepasimetus pradėjo mums laužyta anglų kalba skaityti moralą, kokios mes esam nemandagios ir kaip mes drįstam užlįsti. Balso nekėlė, tačiau nepatenkinta aiškino, jog ji stovėjo priešais mus ir mes drįsom užimti jos vietą. Čia jau į diskusiją įsitraukė ir priešais mus stovėję vaikinai, kurie damai liepė nusiraminti ir nemeluoti, nes mes visi puikiai žinom, kas stovėjo visą laiką priešais ir už mūsų. O dar padrąskius labiau akis, ponia labai greitai atsidurs eilės gale. Piktoji teta greitai užtilo, tačiau su vyru dar padiskutavo, jog neverta su tokiais nevykėliais prasidėti.

Eilių netrūko ir prie maisto bei gėrimų. Šį kartą problema buvo ne palapinių kiekis, o atsiskaitymai. Ryšys Vingio parko teritorijoje traukė, duokdie, iki kokių 18:30, o tada kortelių skaitytuvai pasakė “Adieu”. Ir žmonės atlaikę eiles sužinodavo, jog nei atsigert, nei pavalgyt jie jau negaus. Žinoma, suprantu, jog į tokius renginius gerai turėti atsinešus grynųjų pinigų. Tačiau, reikia pripažinti, jog interneto ryšiui nuėjus velniop, koncerto lankytojai liko be galimybės atsigerti net vandens. Prie to pačio, nemokamas lauko vandens gėryklėles buvo nuspręsta aprišti plastikiniais maišais ir neleisti naudoti. Nes, apsaugok viešpatėliau, kad tik nebūtų kokio tai nuostolio patirta.

“Telia Lietuva” Facebook paskyroje max ironiškas įrašas, žinant ne tik interneto problemas palietusias kortelių skaitytuvus, bet ir galimybę susiekti su draugais, kad vieni kitus rasti milžiniškoje renginio teritorijoje.

Maisto pasirinkimas irgi buvo superinis Kaziuko mugės “vibe”. Šašlykai, užkepti koldūnai, plovas ir kepta duona popieriniuose puodeliuose. Ir, be abejo, “Volfas Engelman” palapinės. Kažkaip pritrūko šiame reikale pamąstymo, nes koncerte užkąsti šašlų nebūčiau sugalvojus. Bet čia gal aš tik toks negatyvu įdarytas koldūnas. Yra kam patinka, kaip byloja liaudies išmintis.

Biški pasireikšiu ir apie muziką. Nuo 17:00 iki 20:00 parko fone viena po kitos grojo “Rammstein” dainos. Šiaip visai smagu, nes idėja pridavė guvaus šurmulio ir gyvumo laukimui. Tačiau, keistai pasirodė sprendimas į sąrašą įtraukti “Moskau”. Nors daina turi ir tamsesnę potekstę apie prostituciją ir skurdą, rusijos sostinės šlovinimas mane mažų mažiausiai nuliūdino.

Silpnas sprendimas buvo ir apšildančia grupe pasirinkti prancūzių pianisčių duetą „Abelard“. Damos jau ne pirmus metus “Rammstein” koncertuose atlieka lyrinį vaidmenį ir atskiroje scenoje su sunkiosios muzikos mohikanais atlieka dainas “Ohne Dich” ir “Engel”. Bet parako užvesti publiką tokio mastelio koncertui buvo gerokai per mažai. Jų pasirodymas buvo išnaudotas eilėse laukiant gėrimų, atributikos ar šanso palengvinti pūslę. O gaila, nes jų pianinų duetas su “Rammstein” buvo viena iš man labiausiai patikusių dalių visame koncerte.

Patys “Rammstein” buvo tokie kaip visada, tik jau gerokai vyresni. Viso koncerto metu neapleido iš antrosios pusės išgirsta frazė: “Čia nebe karjeros zenitas. Čia karjeros saulėlydis.”. Ypač tai jautėsi žiūrint į 60-metį šiemet atšventusį grupės lyderį Till Lindemann. Judesiai gerokai lėtesni, pasirodymas neretai buvo labiau statiškas. Lindemann atgyjo tik keliom dainom, kur buvo reikalinga daugiau įsitraukimo, pvz. “Mein Teil” kruvinojo mėsininko vaidmeniui. Labiau negu lėtesnės apsukos nuliūdino vokalinis atlikimas. “Rammstein” niekada “nevažiavo” ant balsinių vingrybių, tačiau šį kartą ypač skaudžiai girdėjosi, jog atlikime nebeliko jėgos. Kai kurių dainų, (pvz. “Angst”) dėl pakeistos tonacijos ir prasto atlikimo momentais nelabai sekėsi suprasti. Likę grupės nariai energija irgi per daug netryško, ypač kai didžiuliuose ekranuose pamatydavai jų veidus. Net pačiai džiugesio dėl to regis buvo mažiau.

D. Umbraso / LRT nuotr.

Šitą skundų puokštę surišiu pamąstymu apie koncertus ir telefonus. Prieš prasidedant pasirodymui dviem kalbom, lietuvių ir anglų, buvo paprašyta žiūrovų susilaikyti nuo renginio filmavimo ir fotografavimo. Tai čia tas pats kas pasakyti Žemaitaičiui nebūti kaukolės traumų pavyzdžiu ar šeimamaršistam išmokti LR Himną. Tikrai ne vieną kartą pastebėjau, jog koncertą matau per dėdės Sauliaus ar tetos Ritos išmanųjį įrenginį. Buvo ir ant tiek atsidavusių, jog koncertą filmavo ne tik telefonu, bet ir planšete. Turiu labai stipriai nuliūdinti. Na, nežiūrėsit jūs tų valandos trukmės bulvinio blyno kokybės video. Ir jūsų draugams bei giminaičiams gerokai įdomiau pamatyti naują serija Siegel-Suodaičio skyrybų dramoje, negu nuo energetinio drebančia ranka nufilmuotą dainos įrašą, kur matosi tik taškiukai ir šviesos. Viskas yra liuks vieną kitą kadrą nufilmuoti savam atsiminimui ar įkėlimui į soc. medijas. Bet nematau absoliučiai jokios prasmės praleisti visą koncertą (į kurį bilietai kainavo nuo 90 iki 120 europinių pinigų) žiūrint pro telefono ekraną. Noras kiekvieną fejerverką ar ugnies pliūpsnį įamžinti atima galimybę būti pačiame momente, dabartyje, ir pajusti elementarų džiugesį esamu laiku. Toks jausmas, kad koncertą visi pamatys jau grįžę namo, žiūrėdami savo ir draugų “stories”.

D. Umbraso / LRT nuotr.

Paskaičius šitą tekstą pagalvotum, jog man absoliučiai viskas gyvenime yra blogai. Nu ne, ne visai. Turiu pasakyti, jog net ir po visų išrašytų minčių, buvo be galo smagu. Kaip žmogus, kuris didžiąją dalį koncertų matė vienas, turėjau nuostabų laiką šokinėdama, trepsėdama ir dainuodama su draugais. Neįtikėtinai širdį (o liepsnos - veidą) šildė dainų “Sonne”, “Mein Teil”, “Ohne Dich” ir “Engel” dainavimas kartu su artimiausiais žmonėm ir supančia minia. Be abejo, pirotechnika ir ugnies šou, kaip ir jau įprasta, buvo absoliučioje aukštumoje ir ne kartą privertė aikčioti. Puikiai pritaikyti efektai buvo ir paros metui: dar besileidžiant saulei ore buvo matomi juodi dūmai bei tamsus konfeti, o dangui užtemus - ryškios šviesos, fejerverkai bei ugnies pliūpsniai.

Labai vertinu ir “Rammstein” fanus, kurie koncerto metu buvo be galo pagarbūs, nesistumdė, nemynė ant kojų ir nelipo ant galvos. Ir net atkreipusi dėmesį į silpstantį vokalą ar senkančią energiją, turiu pripažinti, jog vis tiek įgyvendinau ilgai nešiotą svajonę pamatyti “Rammstein” gyvai. Jeigu taip nutiks, jog Neue Deutsche Härte stiliaus veidai dar atklys į mūsų kraštus, manau vėl stovėsiu kelių valandų eilėse, kad iš viso plaučių tūrio parėkauti “(Eins) Hier kommt die Sonne”.